pakliauti

pakliáuti 1. tr. J pavesti, patikėti: Jūs savo gyvybą pakliaunat tam, kuriam nėksai neleido savo kojų austyt S.Dauk. 2. refl. pasitikėti kuo: Jis buvo manim visai pasiklióvęs J.Jabl. Tarybinė liaudis įprato pasikliauti savo pačios jėgomis (sov.) rš. Iki nepasikliovęs žmogumi, pritirk pirmu jo pavojumą S.Dauk. Nepasikliauk didžiai protu tavo M.Valanč. Tamsta senas medžiotojas, tai tamsta pasikliauti galima Vaižg. Hektoras ėjo pirmiausia, jėgom pasikliaudamas savo HI. Mano tėvas amžinai yra pasikliovęs pamote Brs. ^ Eketėn patekęs, patsai gelbėkis, kitais nepasikliaudamas KrvP(Ktk).

pasikliáujamai adv.: Žiūri į jį taip pasikliaujamai rš.

3. refl. įprasti, įjunkti: Pasiklióvė gerti ir geria J.Jabl. Pasiklióvė kiaulės į žirnius eiti Als, Ms, Slnt. Ans pasiklióvė į turgų važiuoti J. Ans pasikliovęs … ant gėrimo J. Baisiai yr pasiklióvę mūsų vaikai ant pyrago, ant saldainių Šts. Ans pasiklióvė … eiti ant darbo J. Ant manęs pasikliovei, kitur ir nebeitì šieno gauti J. 4. refl. prisirišti prie ko: Pasikliovė vaikas į motiną, t. y. prisirišo, negalia nė atgrėsti: vis bėga prie motinos, vis pasikalęs J. 5. refl. apsimesti: Ans pasikliovęs liga, o sveikas yra J. Jis ne ubagas, ale ubagu pasikliovęs renka, ubagauja J. \ kliauti; antsikliauti; apsikliauti; pakliauti; sukliauti